Apie tai, kad nemokamas gydymas Lietuvoje yra mitas, medikų bendruomenėje kalbama jau seniai. Ne paslaptis, kad nemažai konfliktų tarp gydytojų ir pacientų kyla todėl, kad valstybė neapmoka visų reikalingų tyrimų. Pacientai darytis mokamus tyrimus atsisako, o gydytojai dėl to negali jų visapusiškai ištirti ir paskirti efektyviausio gydymo.Mūsų Konstitucijos 53–as straipsnis sako, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Ir kad įstatymas nustato nemokamos pagalbos teikimo tvarką. Žodžiu, Konstitucija numato, kad žmogus turi gauti pagalbą, bet niekur nėra parašyta, kad jis turi visą pagalbą gauti nemokamai.
Ir nors Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad mūsų Konstitucijoje įtvirtintos tik gyvybiškai būtinos nemokamos medicinos paslaugos, mūsuose vis dar gajus įsitikinimas, kad gydymas yra nemokamas. Tai viešai deklaruoja Valstybinė ligonių kasa (VLK) ir Sveikatos apsaugos ministerija (SAM). Tačiau realybė kalba už save. Gydymo įstaigos teigia, kad jau pavargo dirbti nuostolingai, nes valstybė už jų paslaugas sumoka nepakankamai. Pacientų kantrybė irgi senka – nustatyta, jog jiems patiems tenka susimokėti praktiškai antra tiek, kiek skiria valstybė. Ar mūsų sveikatos apsaugos sistema galėtų veikti taip, kad užtikrintų visų interesus ir gydymo kokybę?
Vieša paslaptis – „nemokamas gydymas” visgi kainuoja
Norint gauti kokybiškas medicinos paslaugas, už jas kažkas vis tiek turi mokėti: pacientas, valstybė, draudimo kompanijos ar kt. Ir tas mokestis turi būti adekvatus suteiktai paslaugai. O dabar yra visiška takoskyra tarp reikalavimo ir apmokėjimo. Valstybė nėra pajėgi padengti paslaugų sąnaudų, o gyventojai mokėti už jas ne visada nori.
„Jeigu gydymo įstaiga yra sudariusi sutartį su Teritorine ligonių kasa (TLK), netgi draudžiama prašyti sumokėti skirtumą tarp realios paslaugos kainos ir valstybės apmokamos paslaugos. O ir patys pacientai, žinodami, kad neprivalo mokėti šio skirtumo, skundžiasi poliklinikų, ligoninių vadovams, TLK apie pažeistus jų interesus. Visi žino šitą absurdišką situaciją, bet garsiai bijo pasakyti, bijodami visuomenės reakcijos“, – sako Pašilaičių šeimos sveikatos centro direktorė Eglė Galgauskienė.
Finansavimas – juokingai mažas
Didžiausia problema yra nepakankamas gydymo paslaugų apmokėjimas. Už vieną pacientą, pasirinkusį jį gydantį gydytoją ir prisirašiusį toje sveikatos priežiūros įstaigoje, TLK už jo gydymą šiai įstaigai per mėnesį moka vos apie 2,50 Eur (įkainis skiriasi priklausomai nuo paciento amžiaus). Už šiuos pinigus reikia mokėti atlygimą personalui, komunalines paslaugas, šildymą, tyrimus, instrumentus, tvarsliavą, medicinines priemones, instrumentų sterilizavimą ir t.t. Be to, privačios įstaigos dar moka patalpų nuomos mokestį. Kadangi priemokos yra draudžiamos, kitų pajamų šaltinių įstaigos negali turėti.
Pacientai net nesupranta, o ir nesiteikiama viešai pasakyti, kiek gi kainuoja jų priežiūra. Ir visiškai nesvarbu, kiek kartų tas žmogus lankėsi gydymo įstaigoje. Yra net manančių, kad gydytojas gauna apmokėjimą už kiekvieną apsilankymą, tad tik „turėtų džiaugtis, kad taip dažnai vaikštau“.
Yra situacijų, kai TLK apmokamo tyrimo kaina yra mažesnė, nei ją teikiančios laboratorijos kaina. Pacientams didinami privalomų atlikti tyrimų sąrašai, bet adekvačiai nedidinamas apmokėjimas už paciento priežiūrą.
Pasak Fabijoniškių šeimos klinikos akušerės-ginekologės Ingridos Pūkienienės, dabartinė finansavimo tvarka primena situaciją, kuomet už opelio kainą norima nupirkti mersedesą. Įstaigos ir gydytojai nuolat apkraunami įvairiais privalomais atlikti tyrimais ir pacientų priežiūros metodikomis, tačiau finansavimo tam nėra skiriama.
„Norint išlaikyti kokybiškoms paslaugoms suteikti reikiamą darbuotojų skaičių, reikia labai stengtis, kad pacientai pasirinktų tavo gydymo įstaigą. O pacientų srautas prie gero gydytojo kabineto durų sudaro ilgas eiles, kurias mažinti liepia SAM. Norint, kad įstaiga gyvuotų, o ne merdėtų, gydytojas turi aptarnauti daug pacientų, todėl trumpėja vizito laikas ir dažnai apie darbo kokybę tiek profesine, tiek psichologine prasme net galvoti nelieka laiko“, – teigia ji.
Svarstoma apie legalias priemokas privačioje medicinoje
Bet kuris žmogus turi pasirinkimo teisę, kokioje gydymo įstaigoje gydytis – paprastoje valdiškoje poliklinikoje ar prabangiame tik privačiai ir komerciniais pagrindais dirbančiame medicinos centre. Tačiau dar yra ir turėtų būti legalus tarpinis variantas su pilna informacija ir laisvu pasirinkimu žmonėms, kurie nori legaliai primokėti už pagerintą priežiūrą pagerintą komfortą, kad paslaugų teikėjas gautų dali lėšų skirtų pacientų gydymui iš PSDF fondo ir dalį privačių, paties paciento sumokėtų pinigų. Tuomet viskas stotų į savo vietas – gydymo įstaiga būtų aprūpinama dvejopo pobūdžio įplaukomis, gydytojo darbo laikas apmokamas legaliu oriu atlygiu, klinika galėtų investuoti į komforto priemones klientui, klientas nesijaustų blogai, kuomet pašlijus sveikatai turėtų už gydymą mokėti pats, nors visą gyvenimą mokėjo mokesčius.
„Labai aiškiai ir garsiai reikia pasakyti – nėra ir negali būti vienodo gydymo visiems, nėra visai nemokamos medicinos, nes valstybė nėra pajėgi sumokėti visiems norintiems už viską. Valstybė moka krepšelio principu ir pagal apmokėjimo dydį tai būtų galima prilyginti „ECO standartui“. Juk visi mes nevienodai valgome, nevienodai rengiamės, taigi, nevienodai ir gydomės. Ir poreikiai visų skirtingi. Senjorai – dažnai jie linkę verčiau palaukti, nei mokėti papildomai – tikriausiai eitų į valdiškas poliklinikas. Trumpam sugrįžę emigrantai rinktųsi tik privačią mediciną ir komercines paslaugas. Jauni žmonės neturi laiko, todėl jiems reikia, kad juos kažkas apsiimtų administruoti. O administravimas irgi turi savo kaštus. Kodėl mums nekyla klausimų, kai perkant bilietus į teatrą internetu yra taikomas kelių eurų administravimo mokestis? Tai kodėl oficialiai neįsivedus simbolinio 1 Eur „vizito“ mokesčio pas šeimos gydytoją? Už patiesaliuką, už tualetinį popierių tualete, už vandenį, WI-FI prieigą ir už muziką registratūros erdvėje“, – siūlo AND klinikos vadovė Vaida Raubienė.
Gydomės valdiškai, bet su „dovanomis”
Tai kas šiandien realiai yra nemokamas gydymas? „Realiai tai visiškai neaišku. Vieša paslaptis, kad už paslaugas pacientai gydytojams „atsidėkoja”. Tokia praktika klesti antrinio ir tretinio lygio įstaigose. Todėl teoriškai yra nemokama. Bet realiai norint gauti kokybišką gydymą turi mokėti – tą rodo ir korupcijos lygio tyrimai. Gydytojų ir slaugytojų atlyginimai šiuo metu yra nedaug didesni už minimalų ir yra 5–10 kartų mažesni nei užsienio valstybėse. Galime imti kaip pavyzdį tą pačią Estiją, kurioje gydytojų atlyginimai yra apie 3 kartus didesni nei pas mus“, – lygina šeimos gydytoja Rosita Mačiulaitienė.
Jai pritaria ir V. Raubienė: „Ar ne pati VLK deklaruoja, kad nemokėkite legalaus paslaugos pagerinimo skirtumo, o eikite į valstybines gydymo įstaigas? Juk tai dažnu atveju reiškia viena – už pagerintą priežiūrą tenka nešti „dovanas”. Nėra lygybės nei tarp pacientų, nei tarp gydymo įstaigų, nei tarp specialistų, kurie vienaip ar kitaip gydo, bet gydo tikrai skirtingai. Eilinis gydytojas, kuris turi darbo vietą, nėra motyvuotas stengtis nei dėl pacientų, nei dėl eilių sumažinimo. O apsišvietęs, daug stažuočių savo sąskaita įgijęs, daug pasaulio medicinos centrų aplankęs, nepriklausomai nuo to, ar darys 4–5 operacijas per dieną, ar laikydamasis VLK normų neviršys 1–2 operacijų per dieną, gaus tą pačią gydytoją žeminančią algą net pačiose vedančiose valstybinėse Lietuvos gydymo institucijose“.
Problemos sprendimo būdų yra
Medikai sutartinai tvirtina, kad situaciją reikia spręsti nedelsiant. Finansavimas medicinos centrams turėtų būti bent 2 kartus didesnis. Kalbant apie šeimos gydytojo instituciją, kitose šalyse procentas nuo visų sveikatos apsaugai skiriamų lėšų yra 2 kartus didesnis nei Lietuvoje. Ten taip pat skiriamas ir didesnis procentas nuo bendrojo vidaus produkto (BVP).
Problemą galėtų išspręsti užsienyje populiarus papildomas sveikatos draudimas, kuriuo žmonės draustųsi patys ir apmokėtų tas paslaugas, kurių nepadengia ligonių kasos. Tuomet įstaigos paprasčiau galėtų skaičiuoti, kokios paslaugos teikiamos nemokamai, kokios – mokamai, o paslaugų kokybė dėl to tik gerėtų.
„Valstybė turėtų arba ženkliai padidinti finansavimą, arba viešai pripažinti, kad ji nepajėgi išlaikyti „nemokamos“ sveikatos priežiūros ir įteisinti priemokas. Pavyzdžiui, galėtų būti 1 Eur priemoka už vizitą arba 100 Eur priemoka už prisirašymą metams ir pan. Manau, kad pacientai per daug nenukentėtų, tačiau sumažėtų nereikalingų vizitų. O įstaigos, konkuruodamos dėl ligonių, priemokas darytų minimalias. Realiai nepakėlus reikšmingai įkainio ir neišsprendus gydytojų ir slaugytojų atlyginimų klausimo, negalėsime kalbėti apie kokybišką ir prieinamą paslaugą. Ir toliau bus reikalaujama kyšių. Jauni gydytojai, kurie nenori taikytis su tokia situacija, išvyks svetur. Jau ir dabar vidutinis gydytojų amžius Lietuvoje yra apie 50 metų ir jis sparčiai didėja“, – mano šeimos gydytoja R. Mačiulaitienė.
Žygimantas Kvartūnas
Rinkodaros vadovas
Diagnostikos ir gydymo įstaigų asociacija
