Pasaulis sparčiai kinta, o prie to labiausiai prisidėjusi nenumaldomu greičiu vykstanti pažanga. Modernėjant pasauliui keičiasi mūsų įpročiai, gyvenimo būdas, o įvairios naujienos ir atradimai mums leidžia patogiau gyventi ir jaustis civilizuotu XXI amžiaus gyventoju. Mūsų senolius stebina kompiuteriai, mobilieji telefonai ir kiti išmanūs technologiniai prietaisai, o jų galimybės, atrodo, prilygsta stebuklui (pvz.: bendravimas naudojant programą Skype). Telieka tik spėlioti: kas bus rytoj, kaip gyvens mūsų vaikai ir anūkai ir kas juos stebins ir privers aikčioti iš nuostabos? Rūkymas – vienas populiariausių žalingų įpročių, kurio žala žmogaus organizmui nustatyta mokslininkų. Turbūt dėl šios priežasties yra ieškoma modernaus, ir kartu sveikesnio, varianto rūkantiems. Šiandien, kaip mažiau žalinga įprastų cigarečių alternatyva – siūlomos elektroninės cigaretės. Kaip iki to prieita?
Majai – cigarų ir pypkių rūkymo kultūros pirmtakai (500 m.e.m), kurie šiam procesui teikė didelį dėmesį ir net tikėjo, jog rūkymas – vaistas nuo įvairių ligų. Rūkymas buvo svarbus ritualas, propaguojamas religinių ritualų metu, o rūkantys žyniai ir deivės – dažnas motyvas meno kūriniuose (raižiniuose, keramikos dirbiniuose). Karibų, meksikiečių, Centrinės ir Pietų Amerikos gyventojų tarpe cigaretės ir cigarai buvo ir iki šiol yra populiariausi tabako rūkymo būdai. Rūkymo kultūra iki Krymo karo nebuvo išvystyta angliškai kalbančioje pasaulio dalyje tol, kol pamatė Osmanų karius, tabaką vyniojančius į laikraščius. Magiškomis rūkymo galiomis tikėjo indėnai, kurie, anot istorinių šaltinių, 1492 metais džiovintų lapų įsiūlė keliautojui Kristupui Kolumbui, – tiesa, jis juos išmetė. Verta minėti Luis de Torres‘ą ir Rodrigą de Jerez‘ą, kurie buvo pirmieji europiečiai, Kuboje pamatę rūkymo procesą. Pastarasis tabako parsivežė į Ispaniją, tačiau kraštiečių nesuprastas, už tai kalėjo beveik dešimtmetį.
Kalbant apie cigaretes, tai čia reiktų paminėti, jog ši sąvoka atsirado XVIII amžiuje Sevilijoje, kai elgetos pabandė rūkyti turtuolių ant žemės numestas nuorūkas, kurias dar įsukdavo į laikraštį. Šio įpročio įrodymu galima laikyti XVIII a. dailininko Francisco Goya paveikslus (La cometa, La merienda en el Manzanares ir El juego de la pelota a pala), kuriuose šis procesas yra iškiliai vaizduojamas. George Bizet operoje „Karmen“ (Ispanija, 1830) pagrindinė herojė dirbo cigarečių fabrike, tad galima manyti, jog rūkymas tuometinės visuomenės sąmonėje ir kultūroje turėjo savitą reikšmę. Tokia cigaretė kokią mes įpratę matyti, pirmą kartą pagaminta Ispanijoje 1828 metais, tačiau dar ilgai laukė savo populiarumo amžiaus (Iki XX amžiaus). Cigaretės smarkiai išpopuliarėjo po Krymo karo, cigaretė buvo prabangaus gyvenimo dalis, I ir II pasaulinio karo metu cigaretės buvo kareivių davinio dalis, tačiau jau XX a. antrojoje pusėje vokiečių mokslininkų dėka pasirodė pranešimai bei perspėjimai apie rūkymo žalą sveikatai. Nepaisant to, cigaretės ženkliai patobulėjo: atsirado filtrai, skirtingų rūšių rūkomieji popieriai ir pan. Cigarečių pramonės, kaip ir kitų pramonės šakų, neaplenkia pažangūs ir perspektyvūs gaminiai. Šiandien, XXI amžiuje, galime kalbėti apie elektroninį rūkymo procesą.
Elektroninės cigaretės – daugkartinio naudojimo, įkraunami elektroniniai prietaisai, traktuojami kaip įprastų cigarečių pakaitalai, kurie rūkymo metu išgarina nikotino tirpalą propilenglikolyje ar glicerolyje ir sudaro aerozolio garus. Šis procesas vadinamas garinimu. E-cigaretė sudaryta iš baterijos, kapsulės, keitiklio, taip pat jai reikalingas e-skystis. Elektroninės cigaretės išradėjas – kinų farmacininkas Hun Lik, kurio tėvas mirė nuo plaučių vėžio. Šis skaudus įvykis paskatino sūnų ieškoti mažiau žalingo rūkymo būdo. Jis sukūrė elektroninį prietaisą, skirtą rūkymo proceso imitacijai – elektroninį nikotino inhaliatorių, kuris vėliau pavadintas elektronine cigarete. 2003 metų išradimas Kinijos rinkoje pasirodė jau po metų ir sėkmingai keitė įprastas cigaretes. Nuo 2006 metų elektroninės cigaretės plito Europoje ir JAV. Vienas įdomiausių elektroninių cigarečių afišavimo atvejų – 2011 metais lietuviškus kino teatrus pasiekęs Holivudo filmas „Turistas“, kuriame pagrindinis aktorius J. Deppa‘s užsirūko elektroninę cigaretę. Tuomet spaudoje pasirodė pranešimų, jog garsus aktorius pasauliui „atneš“ naują madą ir perversmą rūkantiesiems. Jei vadovausimės faktais, tai į Europą e-cigaretės atkeliavo tada, kai „Ruyan“ firma jas oficialiai pristatė Austrijoje vykusioje Overseas Promotion konferencijoje. Visgi, ne paslaptis, jog pasaulis į e-cigaretes žvelgia skirtingai. Vienur elektroninės cigaretės yra legalios, kitur – licencijuotos. Pvz.: Danijoje nikotino turinčios cigaretės yra licencijuotos, nes priskirtos prie medicininių preparatų, kaimyninėje Latvijoje e-cigarečių prekyba yra legali, tačiau Sveikatos Apsaugos Ministerija įspėja apie pavojų sveikatai, olandai e-cigaretes rūkyti leidžia, bet draudžia jų reklamą, Anglijoje e-cigaretės pardavinėjamos net kavinėse, restoranuose, baruose. Kalbant apie Ameriką, tai čia e-cigaretės yra legalios, nors keliose valstijose pasitaiko draudimo atvejų. Apskritai, elektroninės cigaretės yra prilyginamos kitiems tabako gaminiams, tad itin griežtų ir išskirtinių apribojimų joms nėra.
Lietuvoje elektroninės cigaretės atsirado prieš kelerius metus, o šiandien šis rūkymo būdas yra ganėtinai populiarus. Šiuo metu elektroninės cigaretės yra draudžiamos tik nepilnamečiams, tačiau dažnai kyla diskusijų ar paversti šią prekę draudžiama. Jau nustatyta, kad Lietuvoje leistino naudoti e-skysčio sudėtyje nikotino turi būti ne daugiau 20 miligramų viename mililitre skysčio. Mūsų šalyje galima platinti e-cigaretes, kurių e-skystis supilstytas į 10 ml talpyklas, 2 ml kapsules ar cigaretes. Tolimesni sprendimai, e-cigarečių draudžiamumo aspektu, priklauso nuo įstatymų leidėjo – LR seimo, kurio sprendimai lems atitinkamą įrašą elektroninių cigarečių istorijoje.
